AQWO'S'TOPAS: visur žalias šviesaforas

...PUNKROCK!!! NEVER STOP!!!...



Kelionė planuota visus metus kuria mažai kas tikėjo... Europa nėra tokia jau didelė ir keliauti po ją nėra taip sunku kaip anksčiau man atrodydavo. 55 eurai kišenėje ir aplankytos 7 šalys, bei nukeliauti apie 15 000km autostopu. Autostopu aš vadinu keliavimą "for free" tad prie jo įsiskaito ir kelionės traukiniais.
Ši kelionė tai nebuvo tokia kelionė kai žmonės nuvažiuoja į šiltus kraštus pailsėt ir pasidžiaugti gamtos grožiu. Tai buvo pankroko kelionė, gyvenimas kelyje, ir tik 20 % visos šios kelionės sudarė pamatymas gamtos, gražių vietų ir poilsio ir tas pats pamatymas kažko gražaus buvo kitoks. Mes nemiegojom viešbučiuose, nevalgėm restoranuose, nepatyrėm tų patogumų, kurie būtini teisingą gyvenimą gyvenantiems žmonėms. Atsisakėme visų gyvenimiškų patogumų, metėm iššūkį kapitalizmui ir visuomenės nustatytoms normoms.
Tai ką padariau, buvo absoliutus pasipriešinimas tėvų suteiktiems patogumams. Aš spjoviau ant visko, ant stojimų, ant pinigų, ant tėvų mokymų kas yra gerai ir blogai. Melavau jiems, melavau visai šeimai, kad tik iškeliaučiau. Spjoviau į gerus tėvų norus ir tikrai juos labai įskaudinau. Jie nežinojo kur aš, patikėję mano melu, mėnesį laiko manė, kad aš dirbu Anglijoj, aukso kasyklos ir panašiai. Ir tik kelionės vidurį sužinojo apie tikrąjį mano dingimo iš Lietuvos priežastį. Priversdama juos patirti šoką priverčiau juos suvokti, kad jų bandymas mane nuvesti teisingu keliu yra tikrai ne man:
" Paskambinus spėju pasakyt vos kelis žodžius: „Mama, nesijaudink, atsiprašau, aš esu Barselonoj, tranzuoju su dviem draugais, nepyk“ “Ką? Kaip tai Barselonoj?“ pokalbis nutruko. Pasibaigė sąskaita. „
Mes bendravom su valkatom, keistuoliais, pankais. Nakvojom skvotuose, tualetuose, degalinių aikštelėse, bruzgynuose, pajūryje, traukinių laukiamuosiuose, kartais pas gerų žmonių, norinčių mums padėti. Mes valgėm šiukšliadėžėse rastą maistą, maistą pavogtą iš parduotuvių, pigiausią batoną ir pigiausią majonezą. Žodžiu daug naujų žmonių, daug nematytų vietų, nauji patyrimai, bei daugybė nuotykių.... Tada aš gyvenau kiekvieną akimirką, ir tada aš tikrai nuoširdžiai buvau laiminga. Gal klystu viešindama šį nuotykį, bet tikiu, kad atsiras žmonių galinčių mane suprasti. Aprašau šią kelionę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, be jokių pagražinimų ir saldžialiežuvavimų. Aš palieku viską taip, kaip atrodė tada, su tos akimirkos emocijomis ir atmosfera...
„Nuvaro ji mus visus prie išėjimo, laukiam kol traukinys sustos, uostom eterį ir žviangiam visi balekaip. Juozas nugriuvęs apsikabina kontrolierės kojas ir užlūžta. Aš ištiesiu ranką prie kontrolierės su eteriu ir sakau: "Maybe, you want propers, it's zajbys" ir vėl visiem juoko priepolis.
Traukinys sustoja. Lipam lauk, apsisukam ir žiūrim Juozas tebeguli tarp kontrolierės kojų, tai mes visi kvatodami išsinešam jį lauk. „ <---> „Stovim prieangį, o Juozas myžti bele kaip užsimanė, tai jis kampe stovi ir myža, o kontrolierė nusisukus kažkur. Žiūrim bala iki kontrolierės kojų pribėgo, pizdą, visi kvatojam: "Juozas apmyžo kontrolierės kojas!!!"

Kritika žmonių, gyvenančių teisingą gyvenimą apsikabinus knygas, kompiuterius bei leidžiančius laisvalaikį pagal visuomenės nustatytas normas, manęs visiškai nedomina. Tie kurie kas yra blogai ir gerai vertina pagal savo pačių susikurtas dogmas, tegul nesigadina nervų visą šitą skaitydami, nes tai ką čia aprašiau jokiu būdu netilps į jokius rėmus. Aš tiesiog aprašau pankroką, tokį, kokį jį pažinau kelionėje. O viskas prasidėjo 2008 metų vasarą. Tiksliau Liepos 4d.




ATVIROM AKIM Į PASAULĮ

Liepos 4 diena, Penktadienis

Keliuosi apie 8h ryto, iš po vakar labai nelengva. Mindė iš Anglijos grįžo plius Demono gimtadienis, tai sveikata kaip iš subinės traukta, o man, visai tokiai baisiai pas notarą reikia nueit. Prieš išvarant aš kiek įmanoma susitvarkau ir pas notarą drožiu. Susitvarkau dokus, grįžtu namo ir bandau Kominį pasižadint. Atsikelia visas pachmėlingas, bet nieko, greit prasičiuhina. Susikraunam mantą ir ant trasos varom... Užsukam į Maxima apsiformint, degtinės užsiperkam ir tada į trasą jau tikrai... Nuvarom iki žemųjų, belaukdami kito autiko alaus po pora bonkių ištaškom. Apie pietus nuvarom iki trasos Alytaus link ir ką, pakeltas nykštys į Europą. Atvirom akim į pasaulį.
Trankomės kažkur po Kalabybiškes, pora žmonių paveža, na ir jau netoli LT – PL sienos paleidžia, mes ją pražygiuojam ir varom toliau tranzuot, prastovim vos ne iki vakaro. Išblėsta visas mūsų optimizmas, bet ką darysi... Galiausiai nuvarom iki Suvalkų. Sustoja kažkoks juokingas marozas, toks konkrečiai mikimauzas. Sėdžiu gale patenkinta, kad pagaliau kažkas mus į priekį veža. Visas galas kala „tuc tuc tuc“. Nieko, svarbiausia, kad važiuojam, ir tas mikimauzas neblogietis. Juk blogiečiai nestoja tranzuotojams tokiems kaip mes.
Kol atvažiuojam jau visai sutemsta, tai varom į kažkokius rugius miegot. Pataškom alaus dar po pora skarbių, tada degtinę į pagalbą imam ir pradeda lašnot. Kaip tyčia. Apsiklojam šiukšlių maišais ir toliau geriam. Išgeriam viską ir abu visiškai blaivi. Blemba geri geri ir jokio girtumo, tai abydna truputi, bet ką darysi, daugiau gert nėr, tai miegot reikia. Kominis gal valandai nusminga ir po kurio laiko pradeda pilti lietus, šalta bele kaip. Šakės, nežinom ką daryt. Atsidūrėm konkrečiai baseine, o Kominis dar prajuokina prieš tai fraze, sako: “Aqwa, o gal davai parūkom?”... Pizda, viskas šlapia, plaukiam šiukšlių maišuos, o jis: “ o gal parūkom?” Ir taip visą naktį pila... Tai apie 4h ryto nuvarom prie skydinės po stogeliu pasėdėt, bet ten toks stogelis juokingas, kad ant mūsų kiaurai pila, mes tipo miegmaišiu šlapiu apsiklojam, ale taip šilčiau. Tai ką pasėdim kol pradeda švisti normaliai. Persirengiam, kad apšilt greičiau eitų. O Kominis tai ištraukia baltas mamos įdėtas kelnes į kurias du Kominiai įtilptų... Aš inkarus persimaunu, nes kerzai šlapi kiaurai, na ir ką, varom ant trasos.



Liepos 5 diena, Šeštadienis

Nuo pat ryto, nemiegoję, apie 5h pradedam tranzuonę. Varinėjam iš vienų kalabybiškių į kitas. Vienam miestelį apie 3h. prastovim. Paima kažkokia juokinga bobutė iki pirmo miestuko, nes mat jai patiko mūsų rodyklė į priekį. Priešais stovėjo lietuviai su užrašu "WARSZAWA", bet sustojo mums dėl tos rodyklės, na ir puiku. O ta bobulė pasakojo, kad pati jaunystėj keliavus, tai miela akiai matyt tranzuojantį jaunimą, tuo labiau taip toli, nes mes juk į Ispaniją varom!!! Aiškino, kad žavisi jaunatvišku maximalizmu ir panašiai. Žodžiu ji ten neužsičiaupdama pliurpė.
Paleidžia mus tame miestuke. Jau vakaras. Nebetranzuojam. Nuvarom iki parduotuvės netoliese alaus ir vėl į rugius įsiraunam. Įlendam į šlapius miegmaišius ir kažkaip džiaugiames savo tokia pradžia, jau 600km į priekį, turint omenyje, kad per Lenkiją tranzuojam, tai čia labai jau nemažai nukeliauta, nors Lietuvoj toks atstumas atrodo juokingas, čia tolygu nuvaryt iš Vilniaus į Klaipėda ir grįžti atgal į Vilnių. Keista. Lenkija kažkokia skylė. Tranzitinė šalis, o toks šūdas per ją tranzint.
Jau vakaras, tai mes išliurlinam alų ir jau gerai pabimbę einam miegot.
Šiandien Mindė su Jule ištranzuoja į Europą.



Liepos 6 diena, Sekmadienis

Laike visiškai nebesiorentuojame. Nors dar tik trečia diena, nebežinom jau net kelintadienis. Nubundam gal 5h ir iš kart trason. Tradiciškai pora valandų pastovim. Vyksta persirenginėjimai gatvėj. Važiuoja pro šoną mašinos, o mes po apatiniais, kelnėm mainomės, maikes kitas dedamės, žodžiu, neblogas vaizdelis iš šono turėjo būt, kažkur Lenkijoj, ant šaligatvio, du pusnuogiai pankai mainosi drabužiais, bet tai, o kas mum, krūmų nėra, o ieškot nesiruošiam, laiko neturim tiek daug... Žiauriai šalta, plius dar puse rūbų per pora dienų spėjau išmėtyt, tai Komnis džempą man duoda, nes reikia sausų rūbų, kad neperšaltume.
Na pagaliau sustoja, bet netoli veža, tai nelipam. Vėl sustoja. Oba, yra. Warszawa. Zajbys, jomajo, pagaliau didelis miestas, nes jau uzpiso po kalabybiškes važinėt. Įlendam į patį miestą ir padarom didelę klaidą. Neberandam kaip iš jo besikapstyti, po truputį surandam kelią ant trasos. Lietuvius dar sutinkam pakeliui miesto autike... Tai su jais kartu iki trasos nuvarom kur reikia. Jie iš Vilniaus, priklauso Vilniaus autostopininkų klubui, keliauja į Hanoverį. Smagu sutikt savo tautiečius ne Lietuvoj.
Nuvarom visi iki parduotuvės. Mes su Kominiu alaus, vodkės, sulčių ir na maišelį turime nusipirkti, nes mat mokami. Tai ką sumokam ir už maišelį, kuris pakeliau suplyšta ir sudūžta mūsų vodkė. Pizdec į teismą tokią parduotuvę paduot.
Nueinam nuošaliau, pageriam po medžiu, netoli trasos, alaus, parūkom ir varom tranzuot. Ištranzuojam pagaliau iš Varšuvos iki pirmo miestuko ir varom į rugius miegot. Aišku išgeriam paskutines dvi skarbes alaus prieš tai, kad miegotųsi geriau ir ką sleep...
Šiandien Jordas su Migle ištranzuoja į Europą...





Liepos 7d. Pirmadienis

Atsikeliam iš rugių su Kominiu vėl labai anksti. Apie 6h jau trasoj stovim. Nekaip sekas. Paima kažkoks keistas vairuotojas. Mato, kad mes pavargę, nemiegoję praktiškai, tai sako galit nusnaust jei norit. Tai aš greit užlūžau. O jis kažkoks keistas labai. Stabdo važiuojančius fūristus ir jiems aiškina, kad priekį žiaurūs kamščiai, nes vienas fūristas babušką numušo, tai ant kelio rankos kojos mėtosi. Keistuolis dėdė, kažkoks hiperaktyvus ir visas spurda. Spirgas toks, vietoj nenusėdi...
Paleidžia mus, o ten kelio remontas išėjus iš miestuko. Šakės, apie 15km tęsiasi. Tai kas belieka einam pieškomobiliu. Pakeliui trešnių randam, skanių labai, tai aš apsiėdu belekaip, Kominis nevalgo, tai aš viena. Dar paėjus keletą kilometrų į priekį sustojam pailsėti. O man tai nuo tų trešnių taip vidurius susuka, kad kas 5 minutes bėgioju į krūmus.. Dar pasėdim, alaus pageriam, pavalgom ir einam tolyn. Kažkaip skrandis atsigauna, tai ir energijos ir nuotaikos atsiranda. Na mes jau ant trasos, nykštys į priekį, su šypsena veide laukiam kol kas sustos. Dar patraukiam eterio ant nuotaikos ir neužilgo fūristas sustoja, kuris jau vieną keleivį šalia pasisodinęs, plius mus du. Ot ne pohui, vežti tris kai galima tik vieną... Fūristas toks ne pėščias, keikias visom kalbom. Kaip daugelis lenkų kelius ten visokiais žodžiais deda, kad dolbajovi ir panašiai. Kažkur ant super mažo žiedo užstrigo. Nuskynė su fūra kažkokius miestelio papuošimus. Tai sustabdė fūrą vidurį kelio net nepasitraukęs į šoną, nuėjo prie tų žmonių kur papuošimus deda ir pradėjo ant jų šaukti ir visokiais ten žodžiais varyt. Maniau, kad jau net į snukį vož. Tai jie greit nuėmė nuo mašinos ten tuos papuošimus ir mes nuvažiavom toliau. Ot fūristai pavaro kai netingi.
Normaliai paveža, pro visokias kalabybiškes ant normalios trąsos užmeta prie degalinės. O iš ten ant vakaro verslininką pasigaunam, kuris į Poznanę lekia, tai taip patogiai iki vietos nuvarom. Abu labai džiaugiamės. Nuo čia jau normalus kelias laukia, nebe tokie strigimai. Degalinėj nusiperkam alaus. Po porą skarbių ištaškom, pakalbam, džiaugiamės labai pasiekę Poznanę. Mindė su Jule parašo, kad jie Gdynėj ir Jordas su Migle irgi jau ten. Tai ką, ryt laukia tranzuonė į Gdynę, nors nepakeliui, bet draugų pasiilgom. Mes galima sakyt ratą aplink Lenkiją padarėm, nu bet nieko tokio, nesukam dėl to galvos. Taigi lendam į krūmus ir miegot.
Šiandien į Europą išvaro Violė ir Siera su šuniu.

LENKIJA IKI KELIŲ

Liepos 8d. Antradienis

Lietus, nors ir silpnas, vėl prižadina. Kol nepradeda išvis stipriai lyti , greitai keliamės, pakuojamės ir varom pasižvalgyt į Poznan centrą. Nu ką pasižvalgom, ale, vaje, kaip gražu, tai gal jau varom, pamatėm miestą, ką čia daugiau veikt..
Nulekiam kažkaip iki trasos link Gdansko. Tranzuojam, bet nieko gero, bet su tokiu pointu šiandien tranzuojam, taip labai ryžtingi abu, rodom didelę iniciatyvą pasiekti Gdynę. Net alaus nebegeriam.
Sustoja fūra Gdansk link. Bevažiuojant, matom, kad lietus vis stiprėja. Paleidžia kažkur ant žiedo. O tas Fūristas baisiai jau nešnekus buvo, porą žodžių persimetam penkiom kalbom ir tylim. Išlipus matom, kad lyja visai stipriai. Pagalvojam, kad gal per lietų jei tranzuosim gaila pasidarys ir sustos greičiau. Neklydom. Sustoja forsas, bet paveža visai netoli, tačiau paleidžia kelyje kur susikerta Gdansk - Gdynia. Tai mes ant Gdynės kelio nueinam ir visai netrukus sustoja vyriškis su maža mergyte gale. Jis axujienai varo angliškai ir tiesiai į Gdynę. Abu su Kominiu esame neapsakomai laimingi nuo tos minties, kad netrukus pamatysim draugus. Paleidžia jis mus centre Gdynios ir paaiškina kur reikia eiti.
Minde parašo, kad prie aikštės kažkokios su skulptūra ateit, maždaug nupasakoja. Visai netrukus surandam mes tą minėtą aikštę su skulptūra. Įdomiai kažkaip, einam prie žmonių pasiklaust tos aikštės, o jie nespėjus nieko mums daugiau pasakyt, jau aiškina kur eit, mat visi panašūs ten renkasi.
Tai nuėję prisėdam, parašom, kad jau vietoj, o jie atrašo, kad tik po kokios valandos bus. Na tai jomajo, o mes taip jų pasiilgom. Tai ką darysi, sėdim, rūkom ir belaukdami pamatom keletą pankelių netolies slampinėjančių. Jie prieina prie mūsų. Pradedam angliškai su jais kalbėt. Jie mus alum pavaišina, mes juos eteriu. Žodžiu truputį linksminamės. Rohas angliškai gerai visai varo, tai faina pakalbėt kažkaip. Ir apskritai jis su savo panele Diana žiauriai faini.
Išgirstu, kad kažkas klykdami parbėga. Jomajo Jule su Migle. Girtuliai visi atbėga išsišiepę, o mes dar tokie blaivi. Su Jule ir Migle apsikabinusios rėkaujam, spiegaujam po visą aikštę, keliam šturmą. Nubėgu prie Jordo su Minde, apsikabinu, taip faina savus matyt. Tada vėl su Jule imam glebesčiuotis, nugriūvam kažkur ir taip faina. Pasaka. Jie rašalo atsineša daxuje, tai pradedam taškytis. Susipažįsta mūsiškiai su lenkais ir mes tada dar Rohą su Diana prisikalbinam su mumis šiandien varyt. Tai varom visi prie jūros jau tokie apgirtę gerokai.
Klykaudami, spiegaudami, griuvinėdami, kampais, surandam jūrą. Įsikuriam kažkur tarp medžių toliau nuo paplūdimio. Tokia visai zajbys viečiukė. Toliau geriam, eterį uostom, rūkom ir taip linksma, zajbysče. Tik va žiūrim jau Jule kažkur prapuolė. Varom jos ieškot su Minde. Minde agonijos pilnu balsu rėkia: "Jule!!!Jule!!!", o man taip juokinga, aš iš jo bele kaip žvengiu, nes labai jau juokingai jis atrodo. Pamatau Julę gulinčią krūmuose, pašaukiu Mindę. Pakeliam ją ir vedam į miegmaišį. Ta basom kojom stovi ir sako, kad reikia eiti batų jos paieškoti. Mes jai aiškinam, kad paliko prie miegmaišio, ji vis tiek bando įrodyt, kad su batais užlūžo.
Nieko parvedam ją atgal ir ji užlūžta visai tuoj pat. Mes dar pageriam. Duodam Rohui su Diana vieną miegmaišį, o su Minde dalinamės kitu. Tada aš kažkur į krūmus pavemt nubėgu ir užlūžau aišku ten pat, tai Minde mane parsitempė atgal. O man vėl zajbys, gert norėtųsi, tik jau nėra ko, tai ką, patraukiam eterio ant laimės ir miegot. Ryt laukia tranzuonė tolyn..


Liepos 9d. Trečiadienis

Žiauriai sušąlu naktį. Atsikeliam aišku pahmėlingi visi. Sveikatos žiauriai nėra. Vakar buvo zajbys, o, kad šiandien gyvent reiks negalvojom. Rytojų kuriame šiandien kaip sakant.
Atsikėlusios su Jule nuvarom prie jūros kojų nusiskust ir šiaip nusimaudyt. Pareinam, pasėdim su pahmėlingais žmonėmis ir tada jie irgi varo maudytis. Aš viena su Minde pasilieku, nes jis miega užlūžęs. Na ir ką gi ką gi, prisistato policija. Jie lenkiškai, aš lietuviškai. Jie rusiškai aš angliškai. Tada jie angliškai sako, kad turim palikti šia vietą, nes čia negalima miegoti. Aš keliu Mindę, o tas miega gilioj komoj, nereguoja nieko. Policija stovi keturiese ir laukia, o aš jį daužau visaip per veidą, purtau, o jis nereguoja... Aš daužau jį ir žvengiu bele kaip, policija irgi juokiasi iš tokio vaizdo. Kažkaip prižadinu. Jis pašoka ir ima kažką jiems angliškai aiškint. Pasakom policijai, kad mes tuoj išeisim, ateis draugai ir mes dingstam iš čia. Jie supranta ką jiems sakom ir pasišalina. Ateina visi, susikraunam mantą ir varom iš čia. Su Minde nuvarom pasivaikščiot, alaus pakeliui į parduotuvę ir vodkės nusipirkt.
Grįžtam, žiūrim ir iš ten jau išvaro visus. Tai pageriam biški ir varom į priekį. Pradeda truputį lyt, tai sulendam po stogeliu, toliau geriam, valgom kažką. Geriam tai nuo pat ankstyvo ryto, o Minde dar nuo vakar neišsiblaivęs prigeria ant viršaus. Žiūrim jo jau nebėra ir girdim, kad kažkas verčiasi su šiukšlių konteineriu ant žemės. Pasižiūrim, ogi, mūsų didvyris Mindė. Tai ką, bėgam visi gelbėt jo iš šiukšlių. Guli visas išsišiepęs šiukšlėm apkibęs, konteinerio prie žemės prispaustas. O Kominis dar prieš tai pralinksmina visus fraze: "Kur jūs bėgat, ten bomžas kažkoks nugriuvo". Tai jis paskutinis ir suprato, kad tas bomžas - mūsų Juozas. Pribėgę traukiam jį lauk. Klausiam, ką tu čia darei? O jis aiškina, kad maisto mums ieškojo. Jomajo, vyrukas pavaro.
Tai ką, parneša Jordas jį visą sužalotą prie laiptinės. Liaujasi lietus, tai visi varom į stotį. Kadangi Rohas su Diana lenkai, tai jie gerai supranta kaip visi tie lenkiški grafikai veikia, tai mums paprasčiau su jais keliaut. Atvažiuoja traukinys. Lipam visi aštuoni į traukinį. Negana to, kad be bilietų, bet dar ir į A klasės kajutę įsiraunam. Sėdim, geriam, rūkom, eterį uostom ir taip zajbys. Kvatojam, nesąmones visokias darom, o mums linksma ir ką. Šešias ar tai septynias stoteles į priekį pavarom link Poznan, ten Rohas su Diana mus į savo skvotą pasikvietė, o mes juk galim, laiko turim..
- Ateina kontrolė: "Where is your ticket?"
- Mes: "no ticket" ir visi šypsomės į ją žiūrėdami.
- Kontrolierė: "You must leave the train, in next station, go out pleas",
- Mes: "Ok, zajbysče" lenkai supranta šią frazę ir visad nusišypso ją išgirdę, tai net kontrolierė nusišypsojo.
Nuvaro ji mus visus prie išėjimo, laukiam kol traukinys sustos, uostom eterį ir žviangiam visi balekaip. Juozas nugriuvęs apsikabina kontrolierės kojas ir užlūžta. Aš ištiesiu ranką prie kontrolierės su eteriu ir sakau: "Maybe, you want propers, it's zajbys" ir vėl visiem juoko priepolis.
Traukinys sustoja. Lipam lauk, apsisukam ir žiūrim Minde tebeguli tarp kontrolierės kojų, tai mes visi kvatodami išsinešam jį lauk.
Laukiam kito traukinio. Po valandos. Atvažiuoja, vėl A klasės kajutė. Toliau geriam, rūkom, eterį uostom. Ateina kažkoks forsas iš sekančios kajutės, vaišina cigaretėm. Atsineša speedo. Speedas iš amfetamino gaminamas, panaši sudėtis, aš pati tiksliai nežinau kuo jie skiriasi. Speedas lyg ir silpnesnis už amfą.
Traukiam: Aš, Migle, Minde ir lenkai, na ir aišku tas forsiukas, bet tai toks zajbys visai buvo jis. Pajutau gal tik biški, kad žvalesnė, o šiaip daugiau atrodo nieko, jokio poveikio nejaučiu.
Įlipa kontrolė. Vėl ta pati dainelė "Go out in next station" Ok. Stovim prieangį, o Minde myžti bele kaip užsimanė, tai jis kampe stovi ir myža, o kontrolierė nusisukus kažkur. Žiūrim bala iki kontrolierės kojų pribėgo, pizdą, visi kvatojam: "Juozas apmyžo kontrolierės kojas!!!" Jei būtų pamačius kontrolė, už tokį darbelį tikrai mentus būtų kvietę.
Na ką, išlipam. Kiti traukiniai šiandien nebevažinėja, tai nuvarom ant trasos. Apsikeičiam su lenkais numeriais ir išsiskiriam su jais, nes jie degalinėj, susiranda kas į Poznanę nuveš, o mes nusprendžiam su draugais nebesiskirt šiandien, tai varom visi kartu į krūmus miegot. Pageriam alaus ir miegam. Aš uosčius speedo, bet man nieko nuo jo, tai nesunkiai užmiegu, tik va visą naktį visokius gliukus sapnuoju, o Miglė visą naktį negali užmigt, tai stačiom akim. Na ką išgeriam ką turim, aš tai taip visai normaliai apsinešu, ir varom miegot visi... :zzz
Šiandien į Amsterį išvaro Demonas su Darku.


Liepos 10d. Ketvirtadienis

Pabundam kaip visad anksti. Kaip visad atsikeliam kamuojami pahmėlo po vakarykščių išgertuvių. Iš pradžių mąstom tranzuot, bet pagalvojam, kad huj mums tranzuot, kai traukiniai yra.. Orientacijos visiškai nebelikę, jau lyg ir adaptavomės prie tokio gyvenimo. Tai ką užeinam į degalinę etatiškai alaus užsipirkt. Nuvarom į stotį, užkandam kažkiek. Laukiam traukinio, alų ištvarkom.
Atvažiuoja traukinys, tai sulipam visi ir staigiai į kajutę lendam. Mūsų jau tik 6 tai patogiai įsitaisom. Šįkart be jokių nesąmonių. Užlūžtam lengvai ir netrukus tradiciškai kontrolė:
- Where is your ticket?
- Mes – No ticket. Ok, we go out in next station“.
Tai išvaro iš traukinio ir ne bet kur, o kažkokiose kalabybiškėse su vaiduokliška stotim. Brrrr... Net traukiniai šitoj stotelėj kas 2 – 3h atvažiuoja. Nu ir papuolėm mes čia gerai sakyčiau. Ką padarysi, laukiam, o aplink nė gyvos dvasios nėra. Mindė nueina apsižvalgyt ir taip visai ilgai dingsta. Paeinam visi už kampo ir jau žiūrim tas kažką su kažkokiu diedu kalbasi, alų maukia, rūko. Pizdec.
Nueinam visi prie jų, irgi alaus pageriam. Tas diedukas visiems alaus pastato. Vietinis pankas. Mat retai čia žmonės užsuka, tai džiaugias labai gyvybę čia pamatęs. Nuvarom su savo geru dėde prie vaiduoklių stoties. Taškom alų visi laimingi, na ne visai visi. Jordas tai streitedžas, o tai reiškia, kad negeria, nerūko ir pas mergas nevaikšto. Tai jis geria tik sultis.
Išgeriam viską, tai jis dar pastato alaus, cigaretėm vaišina visus. Geriam visi toliau, kablys šiknoj jau ir pohui viskas. Kominis su Minde į krūmus pašikt nuvaro, nes baisiai jau susuka jiems ten viską. Per sekundę jie ten apsisuka abu. Išgeriam viską ir ką gi jau trečią kartą nueina alaus tas dėdė nupirkt ir kaip tik tuo metu pravažiuoja mūsų traukinys. Jomajo. Bet tai mums jau pohui iš tikrųjų, alkoholis vietoj kraujo teka gyslomis, tai nebeskubam mes niekur. Kitas po valandos, tad dabar mes geriam, eterį uostom. O tas mūsų dėdė tai nebandęs niekad eterio, duodam jam patraukt, tai dėdė iškart visas laimingas prie žemės buvo pritrauktas ir 5min. negalėjo atsistot. Minde jam padovanojo bazą, tai jis toks laimingas buvo, šakės.
Atvaro mūsų traukinys, atsisveikinam su geru dėde ir leidžiamias toliau į kelionę. Šį kart pasiseka, nes pavyksta pasiekti Poznanę. Iš kart parašom Rohui, kad pasitiktų. Nuvarom iki metro, o ten ant sienos matom sostinių pavadinimus, kur viena iš jų buvo „Amsterdam“, jomajo, kaip miela akiai matyt šį užrašą. Juk čia mes ir traukiam. Atvaro neužilgo Rohas, tai netrukus judam pas jo ir Dianą į skvotą. Aišku užsukam pakeliui į parduotuvę kaip visada alaus. Aš 5 eurus išsikeičiu ir viską ant alkoholio. Tai prisiperkam gal 50 skarbių alaus ir litriuką vodkės.
Nuvarom į skvotą, pasisveikinam su Diana. Ten jau žmonių pilna, irgi pankai visokie aplink sukiojasi. Tai ką pradedam balių. Sėdim, geriam. Paimam iš Mindės eterio ir su Migle belekaip jo prisiuostom. Juoko priepuolis. Žvengiam abi belekaip. Vartomės viena ant kitos, nesąmones šnekam, bet svarbu mum linksma. Mindė susinervina ir nebeduoda mums eterio daugiau. Tai tada geriam toliau, kas belieka. Aš jau tokia išsitaškius visa ir dar geriu, šneku šūdus su visais, ale liežuvis atsirišo.
Ateina į skvotą pankai kažkokie su skiauterėm axujienom, bet pasikėlę kažkokie, tai mum pohui jie, mes tosinam į juos dėmesio toliau nekreipdami, na jie neužilgo ir išeina. Apie 4h jau lūžinėjam visi miegot. Aš tai po stalu nuvarau ir užlūžtu aišku, bet po kokių 10min. jau mane Mindė tempia iš ten. Aš normaliai net nesuprantu kas vyksta, gliučina belekaip. Jau prigėrus buvau, tai nebesupratau kas vyksta ir kur apskritai esu. Minde nutempia mane ant čiužinio. Sapnuoju, kad esam traukinių stotį, bet taip tikroviškai. Aš pabundu ir sakau:
- Minde, einam, greičiau eime.
- jis man – kur tu eit nori?
- aš rėkiu jam – bėgam, nespėsim, mūsų traukinys atvažiavo, paskutinis čia, greičiau, visi jau viduj, bėgam..! Minde, kur Jule, greičiau, tikrai nespėsim!!! – Aš keliuos ir bandau eit į kitą
kambarį, nes gliučina, kad ten traukinys, bet Minde paguldė miegot ir viskas. O Jule po stalu sau įsitaisius miega. Aš guliu, man zikuratai sukasi, visur aplink lėktuvai skraido, mašinos, traukiniai važinėja, žmonės vaikšto, garsai į galvą plūsta. Bet kažkaip sugebu nusiraminti ir užmigt.





IEŠKANT PABĖGIMO IŠ VOKIETIJOS

Liepos 11d. Penktadienis

Atsibundu kaip po gėrimų žiauriai anksti. Visi dar miega. Pirmiausia Minde pasižadinu, pachmėlingas visas kaip ir aš. Jaučiuos taip baisiai. Troškena belekaip, tai vandenį kibirais maukiu. Rūkyt tai išvis noriu bele, bet huj parūkysi, niekas cigarečių nebeturi. Galva plyšta per puse. Atsistojus suprantu, kad vis dar tebegirta esu. Kitą vertus geriau pabust girtam, negu pachmėlingam. Nu ir pohui.
Žiauriai sunki naktelė buvo, visą naktį ramiai nemiegojau, vis atsibudinėjau. Žiauriai gliučino. Nesuprantu. Vakar aš sapnavau ten kad traukinys vaidenos ar ištikrųju šūdus dariau. Paklausiu Mindės, tas man nieko nesako, supykęs kažkoks, ale prisikalbėjau aš vakar. Supratau, kad speedas man trupučiuką kitaip suveikė. Atsikelia neužilgo ir Kominis su Migle ir Jule, ir Jordas. Aš visus prikeliu ir tada sumąstau, kad man biški nekas ir reiktų prasiblaivyt normaliai. Nueinu atsigult ir vėl man zikuratai visokie, tai ką paguliu kol užuodžiu tabako kvapą ir keliuos. Parūkom visi gal vieną cigaretę ant penkių ir varom pakuotis. Susiruošiam, pažadinam Rohą su Diana. Su Diana atsisveikinam visi, o Rohas mus palydi iki metro, paaiškina, kaip iki trasos nusigaut. Na tai ką, ačiū tau Rohai už viską, kad tiek mums padėjai, priėmei į skvotą ir šiaip už gerai praleistą laiką. Atsisveikinam su Rohu ir lekiam.
Iš po vakar susitarėm visi apsimainyt porom: aš su Minde, Miglė su Kominiu, o Jule su Jordu. Varom jau tranzuot, išsiskirstom, Kominis su Migle priekį, tada Jordas, atsisveikinam ir jis pareiškia, kad tranzuos vienas, su Jule jis netranzuos. Pizda nežinom ką daryt, na tai ką, pagriebiam Jule su savim ir varom trise. Pohui trise dar linksmiau, tik va, kad sunkiau, bet nieko tokio gal, pažadėjom nepalikt vieni kitų. Atsisveikinam ir su Jordu ir varom savais keliais.
O mes tai išvis, be žemėlapio dar, bet pohui. Tai ką mes ir vėl kelyje. Jordą iškart po kelių minučių paima tiesiai į Amsterį. Jomajo, kaip axujienai.. Prie mūsų aišku tik policija pristoja. Liepia dingt nuo autobano, tai nueinam prie nuvažiavimo ir bandom ten. Sustoja moteriškė. Labai netoli ji tevažiuoja, bet mums svarbiausia pasiekt degalinę.
Degalinėj nelabai kaip sekas. Sustoja busiukas pilnas žmonių, patys prie mūsų prieina ir paklausia kur lekiam. Norėjo paimt, bet vairuotojas nesutinka. Tai jie mums atneša po hamburgerį, degtinės atsigert duoda. Duoda 10 eurų, sužinoję, kad po Europą tranzuojam ir vėliau dar 10 zlotų prieš išvažiuodami paduoda. Geri žmonės blemba, nors ir nepaveža, bent pavalgydina, pagirdo ir babkių duoda. Sekas mums kartais.
Pasigaunam iš čia fūristus tris, po vieną į skirtingas mašinas sušokam ir lekiam tolyn. Mano Fūristas labai šnekus pasitaikė, jam labai įdomu buvo kaip mes čia keliavom, bet jis rusiškai šneka, o aš nemoku rusų. Tai kažkaip lemenu jam kažką, biški angliškai biški rusiškai. Jis truputį suprantą. Susišnekėjom kažkaip, kad ir sunkiai, bet supratom vienas kitą. Paveža iki žiedo nemažo ir iš ten jie į kitą pusę. Išlipam, einam tolyn, ieškodami geresnio sustojimo mašinom, bet vis neišeinam iš miško. Ir gal po 10min atvažiuoja tie patys trys fūristai. Vėl mus paima ir sako iki sienos nuveš, tačiau kažkokie nesklandumai jiems tai turi sustot degalinėj, jau visai netoli sienos bebūnant. Nusprendžiam išsiskirti ir varyt su Jule dviese, o Minde vienas ir tiktis prie PL – D sienos. Mus paima vienas vyrukas, aš su juo kažkaip visai normaliai angliškai susikalbu. Išlipam ir laukiam Mindės, o jis neužilgo atvaro vėl su tais pačiais fūristais. Tai ką žygiuojam per sieną pieškom. Pabandom patranzuot, bet šūdas gaunas tai varom pieškom iki pirmos degalinės ar tai miestuko, na ir ką gi, kokius 10km. varom piestute. Pamatom šalia autobano kažkokį miestuką, o mes pavargę plius alkani, tai varom į jį.
Tas miestukas pasirodo Frankfurt oder. Nueinam į prekybos centrą. Nu ką pagaliau nebe Lenkija, galėsim alų maukt viešai, nesislapstant ir nebijant policijos, nes juk čia toks įstatymas priimtas: „Galima gert visur, tik ne mokykloj“. Tai pardėj apsiforminam, alaus, maisto kažkiek ir aišku „Sangrios“ pora bonkių. 1,5 litro, 7% rašalas tik 1 eurą kainuoja, pizdėc. Nueinam kažkur už daugiaaukščio namo prie medžių pailsėt. Valgom, geriam „Sangria“ ir kažkoks vokietis iš balkono išlenda. Iš pirmo pamanom, kad pankovas toks visai čiuvas. Prieinam paklaust kaip ant trasos mums išeit link Hanoverio, Podsdamo. Jis angliškai nė bum bum. Mes tada visom kalbom, angliškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai ir gestais kažkaip jam aiškinam. Nesupranta. Tada kažkaip gestikuliuodami, tarptautiniais žodžiais paklausiam kaip surast mums kur žemėlapį nusipirkt. Paprašom dar cigarečių, tai susuka mums su aparatu. Nors rūkyt ką turim. Mes jį pavaišinam sangria, jis mus cigaretėm. Po kurio laiko jis išeina į lauką, sako padės surast parduotuvę, kur žemėlapį galėsim nusipirkt. Nueinam iki prekybos centro, bet ten nieko nerandam. Išeinam lauk eit kitur. Mes su Jule pasiliekam lauke, o jie išeina ieškot kitos parduotuvės. Mes tai ten kaip bomžės atrodėm sėdėdamos tai dar kepurę šalia pasidėjom. Bet niekas nemetė aišku. Apie pusvalandį mes jų laukiam. Pareina gražuoliai su dahuje alaus ir atlasu. Pas mus su Jule šypsenos iki ausų, yra alaus, gersim vadinasi šiandien. Zajbys če.
Nuvarom kažkur į griuvėsius, geriam ir pradeda lyt, tai pasislepiam po stogu netoliese ir geriam geriam geriam.. Aišku vėl prigeriam, kablys šiknoj ir pize žinom, kad jau šiandien bus. Vėl prigeriam, jomajo, nė vienos blaivos dienelės, kad negertume visiškai. Mindė man eterio jau nebeduoda, nes anąsyk supyko baisiausiai nuo mano svaigimų ir paranojų... Geriu. Vokietis pasikviečia mus pas save į namus, tai varom pas jį. Pakeliui užsukam į parduotuvę dar alaus ir keliaujam pas jį. Jis mums speedo duoda, neatsisakau, tačiau man vėl kažkaip jis nelabai veikia, tik šiek tiek žvalumo priduoda, o daugiau nieko.
Sėdim visi per naktį, bet aš nulūžtu, atsikeliu, vėl nulūžtu, vėl atsikeliu. Nei miegu, nei nemiegu. Tarpinėj būsenoj pastoviai, su savo gliukais eilinį kart. Kas kart užlūžus pabundu nuo gliukų. Nesuprantu ar iš girtumo, ar man čia speedas taip veikia. Tik užsimerkiu į smegenis ima plūsti informacija didžiuliais srautais, ir aš nespėju jos apdorot. Vėl traukiniai, pro akis lekia mašinos milžinišku greičiu, pro galvą skrenda lėktuvai ir viskas eina su garsais, bet taip garsiai garsiai, iki isprotėjimo. Ir viskas vyksta aplink mane taip tikroviškai, tik aš negaliu judėt, tiesiog stoviu tarp visos tos košės. Ir nesuvokiu sapnas tai, ar didžiulis minčių, sąmonės srautas. Atsimerkiu ir matau, kad aplink labai ramu. Nieko nevyksta. Užlūžtu ir vėl greitis. Kažkas ne taip, keista būsena, nenormalu tai ką patiriu. O tas vokietis tai toks konkretus tehtonikas ir vien tokia muzika. Galima iš proto išeit vien tokios klausant, kai nuolat pats pankroko ar hardhoro klausais. Man sunku jos klausyt, smaugia tokia muzika. Užmiegu, haliucinacijos ir noras kuo greičiau sulaukt ryto. Tai miegu pusiau atmerktom akim. Dar apie 5h. ryto ateina to vokiečio draugas. Bet man jau pohui. Miegu.

Liepos 12d. Šeštadienis

Atsikeliam galima sakyt nemiegojus. Jule nuvaro po dušu. Susikraunam mantą ir ilgai nesicackinus apie 9h ryto išvarom. Padėkojam, atsisveikinam ir lekiam trasos link.
Nueinam prie išvažiavimo iš Frankfurt oder link Berlin, Potsdam, Hanover. Mes su Jule tranzuojam priekį, Minde gale už mūsų. Bet nei mums, nei jam nestoja. Mes su Jule nusipaišom klases pažaist. Tai žaidžiam, šiaip linksma mums. Tai du kartus sustoja, bet nesusikalbam, ir iš to kiek sugebam vokiškai suprast, tai jie ne į tą puse varo. Nekas mums čia gaunas taip tranzuot, skirtis nesinori, plius vienas mapas ant trijų, tai nusprendžiam degalinės ieškot ir nebetranzuot atskirai. Bet dar 10min pastovim trise ir oplia, yra. Sustoja moteriškė ir veža, kad ir netoli, bet mūsų kryptim ir degalinėj sako normalioj paleis.
Paleidžia degalinėj. Iš ten dar vieną mašiniukę pasigaunam iki kitos degalinės. O jau kitoj tai jobanai stringam. Aišku pirmiausia pračekinam šiukšlių dėžes, susirandam maisto, pavalgom. Degalinėj alaus nusiperkam. Atsigeriam šiek tiek. Su Jule tualete išsiplaunam galvas, nusiprausiam, pasipildom vandens atsargas ir einam toliau ieškot mašinų. Paima dar vienas žmogus į priekį, bet irgi ne per toliausiai, tačiau juk svarbiausia, kad į priekį judam.
Toj degalinėj gan anksti atsiduriam, bet iki pat vakaro nieko nebesurandam, tai pasirenkam iš šiukšlių dėžių maisto, iš tualeto karšto vandens buljonui, pavalgom ir einam miegot į vaikų žaidimo aikštelę, po čiuožykla. Dar visi pašnekam pora valandų apie viską, taip faina iš tikro kartais tiesiog kalbėtis. Na ir po kurio laiko visi nulūžtam.



Liepos 13d. Sekmadienis

Pabundu nuo vaikiškų klyksmų. Vėl visą naktį sapnuoju greitį ir man tai jau beveik pradeda patikti. Visokie gliukai, haliucinacijos. Ryte jaučiu stiprų slėgį ant savęs. Toks jausmas, kad čiuožykla su vaikais mane užspaudžia. Atsibundu, matau, kad nuo čiuožyklos cypdami, kriokdami leidžias vaikai. Laksto gal kokie aštuoni po tą aikštelę, kurioje mes miegam. Siaubas rėkia , spiegia jie ten, kaip kokie invalidai, o aš taip miegot dar norėčiau. Pora jų stovi, žiūri į mumis miegančius po čiuožykla ir kikena. Blemba kaip sunervino. Galvoje tik vienas noras, nusukt visiems aštuoniems galvas. O Mindė su Jule sau miega laimingi. Sakau kaip egoiste, bet kodėl aš viena turiu kentėti tą šitų aštuonių snarglių čirškimą ir spiegimą ir dar žiūrėjimą į mus. Tai ką, pakeliu Jule su Minde. O tiem tai dzin, netrukdo tie vaikai.
Atsikeliam, susipakuojam ir varom į tualetą nusipraust, susitvarkyt normaliai. Išsitraukiam maisto iš šiukšliadėžių, papusryčiaujam. Susitręšiam cigarečių ir bandom ieškot mašinų. Nieko nerandam, tai nuvarom pagulėt, pasiilsėt. Oras geras, tranzuot tingim, tai šiaip gulim pievutėj, deginamės ir zambys visai. Na pailsim trupučiuką ir leidžiamės rimtai mašinų ieškonei. Kas ieško, tas randa. Surandam žmogelį, kuris apie 300km į priekį pametėt mus pasiryžta, už Hanoverio gerą gabalą.. Nuvažiuojam jau vakarop, tai nusprendžiam, kad šiandien bus gana. Pračekinam šiukšliadėžes. Prisirenkam maisto, nuorūkų, dar cielkų cigarečių pavyksta susitręšt. Dar į parduotuvę alaus ir sangrios užsiperkam ir jau turim visą balių. Nuvarom prie tvoros miegot, labai patogiai įsitaisom ir pradedam alkoholį tvarkyt. Mes su Minde imamės Sangrios, o Jule alų aišku. Šnekam kaip visada ir kažkaip bekalbėdami užmiegam. Aš atsikeliu po poros valandų, atsigeriu alaus, užmiegu. Atsikeliu, dar atsigeriu, vėl miegu.



Liepos 14d. Pirmadienis

Pabundam kaip sulaužytais kaulais visi, tokie pervargę žiauriai, nors gal tik 11h išsikrapštom. Bet taip juokingai ryte gavos. Eidami miegot palikom pilną skarbe alaus ir Sangrios, Kaip nusmigom niekas nepajutom ir nepamenam. Atsikėlę žiūrim, Sangria ir alus tušti ir nesuprantam kodėl. Tada paaiškėjo, kad ne aš viena naktį atsibudinėjau ir alaus gurkšnojau. Kas keisčiausia, mes visi skirtingai pabusdavom, atsigerdavom ir nusmigdavom. Atsikeliu aš, atsigeriu – nusmingu. Atsikelia Jule atsigeria – nusminga, tada Minde, tada vėl aš ir taip kol viską ištvarkom. Geriam kartu, bet atskirai po vieną. Tai ryte pažvengiam iš to prikolo ir kraunamės miegmaišius. Nusiprausiam, susirandam maisto, prisitręšiam cigarečių ir jau dabar kaip žmonės jaučiamės. Ko dar gali reikėti? Ieškom mašinų, tačiau daxuje laiko toj degalinėj sugaištam. Jobanai stringam, jau net galvojam, kad vėl teks miegot čia. Na visad negali sektis.
Vakarop randam vieną speisą į mūsų pusę, tai yra į Olandiją važiuojantį, tačiau tik du gali paimti. Tai ką, mes gal pusvalandį pasvarstom ir galiausiai nusprendžiam varyt su Jule. Jau ateinam, atsisveikinam taip labai jau graudžiai su Minde ir suvirpėjo jiems širdelės, pasidarė gaila mus išskirti, tai paima visus tris. Sėdim mašinoj susispaudę, bet px. Gert mum duoda alaus, cigaretėm vaišina. Zajbys žodžiu.
Perveža per sieną, jau naktis, žiauriai vėlu. O mus paleidžia kažkur Olandijoj neaišku kur, nes jie ne į Amsterį, o į Roterdamą varo, tai toliau nepakeliui. Išlipę einam ieškot kur miegot ir beeinant pamatom mašiną, pakeliam ranką ir oba, yra. Sustoja čiuvas, pasakom, kad i Amsterį, tai iki Amsterio oro uosto nuveža. Įlipam visi trys, o tas iškart matos atsipūtęs visas, paleidžia hipišką muziką ant belekokio garso, visi trys sėdim apsipatenkinę, su belekokiom nuotaikom gerom, sėdim, prikolinam su juo, šūdus visokius kalbam, axujienai. Pats kokainą rūko, Minde pabando, bet sako, kad jam nieko nuo jo. Tas čiuvas nuvežtų ir į patį Amsterdamą, bet negali, nes gali policija supakuot jį, nes narkotikų daug veža. Ok. Mums tinka. Pagaliau Olandijoj. Nuvarom į aerouostą įsitaisom ir saldžių visiems sapnų, aplink pilna miegančių, tai nebaisu kažkaip dėl mentų.. O mes kažkokioj vietoj iš didžiulių lego pastatytų sienų įsitaisom, tad mūsų nė nesimato.



VISIŠKAS SISTEMOS SUYRIMAS


Liepos 15d. Antradienis

Ryte jaučiu kad kažkas mane su lazda baksnoja. Prasimerkiu ir pamatau priešais stovinčius mentus. Aš jiems gražiai nusišypsau „good morning“, užsimerkiu ir toliau miegu, nes šakės negaliu keltis, dvi valandas gal tik spėjom numigt, o jau žadina. Vėl baksnoja. Atsikelia Minde. Jie liepia mums pakuotis daiktus ir varyt iš čia kuo greičiau, nes mes mat estetinį prestižinio Amsterdamo aerouosto vaizdą gadinam. Minde su jais šneka, o man px, miegu toliau. Minde pasako jiems, kad mes tuoj išeinam. Tai jie atsikniso nuo mūsų pasakius tuos žodžius. Nuėjus mes iškart vėl užlūžom. Po pusvalandžio vėl tie patys mentai žadina ir stovi laukdami, kol mes išeisim. Tai pakuojamės ir varom iš ten į traukinių stotį. Aš žostkai pikta, taip miego noriu, kad stačia galiu užmigt.
Nuvarom iki traukinių ir mūsų kaip tik po 20min. tai palaukiam ir Varom. Iki centrinės Amsterdamo traukinių stoties viena stotelė. Kontrolė nebebaisi, mums vis tiek tik stotelė į prieki, tai jei ir įliptų, vistiek išmestų mus pačiame Amsterdame...
Išlipam. Pračekinam stoties šiukšliadėžes, pavalgom normaliai visi, nes žmonės čia ypač daug maisto išmeta, tai ko mes tik nerandam. Ir hamburgerių ir šokoladų ir ledų ir sumuštinių ir vištienos, žodžiu apartamentai... Prisėdam maistą sudorot ant laiptų ir pamatom kaip iš vienos parduotuvės išbėga jaunas vaikinukas, o paskui jį apsauga, bet nepaveja. Vagis, nupyzdino iš parduotuvės kažką. Taip baisu pasidarė visiems trims tą akimirką. Labai nesaugiai pasijautėme. Einam į lauką apsikabinę daiktus. Mes su Jule išvis peršikusios, žvalgomės į visas puses, nes taip nesmagu kažkaip. Pradarom stoties duris ir visų pirmiausia pamatom priešais, visur aplink pilna dviračių. Tūkstančiai jų ten, ant kiekvieno kampo dviračiai. Kalnai dviračių ir visiems toks didelis „wow“. Nu šakės nerealus vaizdas. Tada pasižvalgom aplink ir taip tarsi atsidūsdami: „Amsterdamas“. Viskas, atkeliavom, pasiekėm užsibrėžtą tikslą. Ir taip gera visiems, nes žinom, kad viskas, niekur mums ryt nereikės tranzuoti, nereikės keltis, nereikės galvoti, nereikės nervuotis negalint surast mašinos. Taip gera pasiekti tai ko taip trokšti. Bent tą trumpą akimirką jaučiau visišką šviesą ir lengvumą. Akimirką aš nieko negalvojau, tiesiog jaučiausi laiminga, iš tikrųjų laiminga. Tada tai uzpildė mane visiškai iki galo. Ir tai gal truko mažiau ne vieną sekundę, bet aš suspėjau ją pajaust... Juk ne kiekvienas gali pajausti kiekvieną sekundės dalį? Ne kiekvienas moka gyventi esamuoju laiku. Aš mokėjau.
Staiga iš šono pribėga nigeris. Apsikabina mus visus tris ir sako: „Ou, hello coming in Amsterdam friend!!! Are you feel Amsterdam? Are You smell, it’s Amsterdam!!!” Ou fack kažkoks nesveikas. Ir taip dar prisikabina, kad mes vos nuo jo atsikrapštom. Pagaliau kažkaip mes nuo jo pabėgam, prisėdam ant prieplaukos ir šiaip sėdim, dar tik 5h ryto, neturim ką daugiau veikt. Parašom Jordui su Demonu, kad ateitų pasitikt mūsų, bet jie neatrašo aišku. Minde kažkur nueina ir po kelių sekundžių grįžta išsišiepęs visas rankoj laikydamas žolės nuorūką... Prisėdam, supūčiam tą nuorūką, supūčiam dar vieną ir taip jau biški pritraukia prie žemės visus. Sunku judėt, sunku atsikelt ir abskritai viskas taip sulėtėja. Sėdim ir nieko nedarom, nes kažkaip sunku kažką ir daryt. Suvokiam, kad reikia keltis, bet atsikelt ne pats lengviausias uždavinys.
Šiaip ne taip atsistojam ir intuityviai suvokiam, kad mums reikia eiti. Einam visi kaip vienas, lyg žinodami kur einam ir dėl ko. Su aiškia vizija judam į priekį. Einam keliu, lyg juo būtume vaikščioję nuo vaikystės, o Jule su Minde tarsi būtų mano vaikystės draugai. Atrodo visa tai mus labai suartino. Įlendam į miestą ir eidami miesto skersgatviais. Randam žolės nuorūką, tada dar vieną ir dar. Prisėdam, surūkom, vėl einam, vėl randam. Aš randu visą gramą sėklų ir tokią, iš kvapo, gerą nuorūką. Prisėdam skersgatvyje supūst. Supučiam ir tada pizda, visi trys išskrendam kažkur į kosmosą. Nueinam kažkur tiesiog prisėst, nes nelabai eiti kažkur norisi toliau. Mes su Jule eidomos lūžtam iš beleko. Išsipisinėjam gatvėj kiek fantazija išneša.. Juokiamės iki numirimo, o Minde nė žodžio nesako, eina apatiškas viskam ir žiauriai rimtas. Prisėdam. Aš sukaupusi visas jėgas, kad nesusižvengčiau paklausiu Mindės kas jam yra? Ar viskas gerai? Minde sako: “Matot šitą vyrą su akiniais, kur eina gatve? Mes:”Nu taip, matom” Minde:”Šiandien mes jį jau buvom sutikę. Kai ėjom iš stoties, jis pro mus praėjo, nepamenat?“ Mes su Jule susižvalgom. Jomajo, rimtai, tas pats diedas kur tada matėm. Grynai tas pats, su akinukais. Jis tikrai pro mus praėjo. Tada žiūrim eina trys bobutės plepėdamos. Tos pačios kur tada matėm. Senutė su akiniais, ta pati. Vaikai bėga per gatvę, kaip ir tada. Šakės, viskas kartojasi. Visi mūsų šiandien sutikti žmonės eina dabar pro mus ir nesuprantam ar čia masinis gliukas ar čia rimtai tie patys. Kurį laiką sėdim ir stengiamės nebematyt tų sutiktų žmonių, tiesiog išvedinėjam galimybes kaip tai įmanoma. Laiko tarpas, gal papuolėm į laiko tarpą ir dėl to viskas, bet tai neatrodo įtikinama. Žolė paaštrino mūsų pojūčius iki begalybės, tai vienintelis normalus paaiškinimas. Mes jaučiamės lyg galėtume apibėgti laiką, nors mes realybėje judam labai lėtai ir atsargiai, savo susikurtoj realybėj, skrendam žaibo greičiu, arba aš tai labiau pavadinčiau „Žolės greičiu“. Galiausiai mums visa tai pasidarė tiesiog juokinga ir mes nebeturėjom noro aiškintis dėl ko mes taip jaučiamės. Mes tiesiog atsisakėme trumpam tikrovės ir leidomės į savo realybę negalvodami nieko daugiau.
Išeina barmenas, tas pats barmenas, kurį jau matėm. Dedė su dviračiu ir lagaminu, inteligentė senutė, praeidamas dėdė pasikrapšto galvą. Šakės viskas kaip tada, kartojasi tartum atgal sukama filmo juostelė. O mes stebim visa tai ištikti juoko priepolio. Staiga vėl visi tie patys žmonės ėmė eiti į priešingą pusę. Jie eina pro mus ir nemato mūsų, nepamena, kad šiandien mes jau buvom susitikę. Ir tai mums dar labiau juokinga. Po kurio laiko pastebime, kad jie pradėjo į mus žiūrėti, ir mums tai nepatiko. Iš visų pusių jie į mus sustoję žiūri. Mes nustojame juoktis, nes darosi nebejuokinga. Tyliai ramiai visi keliamės ir stengiamės nematomai pasišalinti, nes baisiai jau nesmagu ėmė darytis. Nueinam į kitą vietą. Einam pro tuos pačius žmones, tik mes stengiamės būti rimti, kad jie mūsų neatpažintų, neprisimintų ir apskritai nepastebėtų.
Prisėdam, jie toliau kaip vaikščiojo taip tebevaikšto. Atrodo, jie mus persekioja visur kur tik mes benueinam. Aš pastebiu, kad neturiu savo liemenės, nes palikau kažkur skersgatvyje. Atsistoju ir sakau einu liemenės pasiimti. Beeinant prisikabina nigeris kažkoks ir man sako kažką, bet man per sunku suprasti, net nesuvokiu kokia kalba jis su manim kalba. Siūlo kažką, nori kažko. Aš nesuprasdama einu toliau ir atbėga Mindė, sako aš į priešingą pusę einu nei mes atėjom. Tai parsiveda atgal mane ir leidžiamės visi kartu ieškot liemenės. Vėl matom tuos pačius žmones, bet jau mums px jie visi yra. Einam bandydami atrasti tą patį kelią. Atrodo einam lygiai taip kaip atėjom. Prisėdam tose pačiose vietose. Tose pačiose vietose randam žolės nuorūkas. Einam pro tuos pačius žmones. Šakės kaip nerealu visa tai kas vyksta.
Prieinam stotį, praeinam pro nigerį, įeinam į vidų. Nueinam į tą vietą kur matėm vagį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo. Norėjom grįžti į tą vietą, kur viskas prasidėjo. Prisėdam ant tų pačių laiptų ir laukiam vagies. Gal po 10min pamatom netoliese jauną vaikiną slampinėjantį ir besižvalgantį į vitrinos stiklus. Turbūt jis. Prieina prie tos pačios parduotuvės kur anąsyk, pasižvalgo, bet net į vidų neįeina. Viskas. Filmas pačiame gale buvo sugadintas. Supratom, kad praleidom kažką svarbaus eidami atgal. Reiškias ne visiškai tiksliai sukom juostelę atgal. Neradom liemenės, neberadom gramo sėklų. Šiek tiek nusiviliam, tačiau vėliau ir džiaugiamės. Tai ką mes patyrėm buvo nerealu.
Prisėdam toj pačioj vietoj kur sutikom nigerį ir tiesiog kalbamės visi, filosofuojam. Gal tai ką mes matėm eiliniam žmogui pasirodytų kaip narkomano gliukas, tačiau tai padėjo suvokti mums vieną dalyką. Visi žmonės yra panašūs, jie gyvena tokį patį gyvenimą. Ir kita karta gyvens tokį patį kitų nugyventą gyvenimą, bet keisčiausia, kad žmogus, šiuo atvėju Amsterdamo žmogus, per dieną prasilenkia su minimum 1000 žmonių ir nei vieno iš jų neprisimena. Gal būt eidamas gatve jis su vienu kuriuo nors žmogumi prasilenkia 5 kartus per dieną, 40 kartų per savaitę, 200 kartų per mėnesį, 1000kartų per metus, gal mato jį kiekvieną dieną, bet jis apie jo egzistencija neturi jokio supratimo. Kažkaip keista.
Netrukus parašo Demonas, kad jie ateina ir netrukus mes juos pamatom. Jomajo, šakės kaip smagu matyt savus žmones... Apsikabinam, pasisveikinam, pasimyluojam ir varom į skvotą pas kažkokį Mažylį. Jis jau pusantrų metų Amsterdame gyvena. Nu jau senas skvoteris. Nueinam, pabeldžiam į duris, atidaro prancūzas skinas, atpažįsta Jordą su Demonu ir įsileidžia mus.
Įeinam į kambarį ir matom pilna lietuvių sėdinčių. Siera, Viole, Rokas, Vasarė, Migle, Kominis, Mažylis, Darkas ir dabar dar mes penki pareinam. Eina sau kiek daug. Visi kažkokie išlūžę, pavargę. Kominis miega su Migle, Visi kiti irgi kažkokie leisgyviai. O mes pilni energijos, pasikrovę, bet nieko. Jokio veiksmo ir apskritai kažkokia slegenti aplinka. Visi pikti, nervuoti ir pahmelingi. Mes su Jule vietos nerandam tarp čia esančių visų. Kažkaip trise susėdam ir praktiškai trise bendraujam. Po truputi visi atsigavinėja ir kažkas ištraukia žolės per bongą papūst. Aš įtraukiu porą kartų ir jau jaučiu, kad nieko nebejaučiu. Nei kojyčių nei rankyčių, nuo vieno dūmo taip atkirto, kad maniau jau nepakilsiu. Stojuos ir galvoju, Aqwa, nenugriūk, laikyk lygsvara, nepasirodyk prieš visus, kad apsipūtei nuo vieno dūmo šitaip.
Julka nebetraukė, o Minde išvis taip žostkaj apsipūtė, kad nežinau ką daryt. Jis sėdi, visiškai nepašneka. Girdi iš jo ne žodžius, o garsus: bū, a, me, mū, e, ir viskas, nieko nesuprantu ką jis man sako. Taip baisiai atrodo, akys vartosi, galva nulinko, net nevalioja galvos pakelt. Paprašau Jordo, kad padėtų jį iki lovos nunešt. Mažylis, savo lovą užleidžia. Paguldom jį. Priguliu ir aš, nes irgi ne per geriausiai jaučiuos.
Atsikeliam abu tvirtai įsitikinę, kad jau rytas, 3nis maždaug, bet nihuje, dar ta pati diena ir dar tik vakaras, lauke net ne tamsu, apie 7h vakaro. Tai atsikeliam, susuka kažkas kasiaką, bet aš jau neberūkau, man užteko. Parūko visi ir varom į parduotuvę alaus užsipirkt. Grįžtam, sėdim, geriam, rūkom. Aš jau tik cigaretes rūkau, kažkaip hujovai dar po ano dūmelio. Mažylis išsitraukia speedo, nes prieš tai prašė jo. Tai traukiam aš, Minde, Mažylis ir Violi. Įtraukiu ir šįkart tikrai pajaučiu poveikį, akys iškart stačios, jausmas lyg katik būčiau išlindus iš šalto dušo ir galėčiau krosus bėgt visą naktį. Nereali savijauta, tiesiog jaučiuos žvali ir labai energinga. Tai sėdim visi keturi per naktį. Kalbam apie viską ir apie miegą nei kalbos negali būt.